Dauguma žlugusių bendrovių gyvavo trumpai, jose dirbo vos keli žmonės, o
pavadinimų niekas išvis nebuvo girdėjęs. Tokių verslo struktūrų
pasitraukimo nepastebi nei gyventojai, nei verslo bendruomenė.
Verslo reguliavimu užsiimančios institucijos taip pat pernelyg nekreipia
dėmesio – kam rūpi bendrovė, kuri nekūrė didelės naudos nei valstybės
biudžetui, nei gyventojams?
Visai kas kita, kai verslo atsisako didelė įmonė. Tuomet jau tikrai
vertėtų sunerimti, kodėl taip atsitiko ir kokios bus pasekmės.
Suomijos kapitalo tarptautinės kepinių ir konditerijos gamybos grupės
„Fazer“ vadovybės pranešimas apie planus pasitraukti iš Kauno – būtent
toks. Jame skelbiama apie svarstymus Baltijos šalyse esančias kepyklas
sujungti į vieną padalinį – jis veiktų Latvijos mieste Uogrėje – ir
uždaryti „Gardėsio“ kepyklą Kaune.
Kepyklos savininkai turbūt šiek tiek gudrauja. Jeigu jie viešai
paskelbė tokią nemalonią naujieną, projektas jau nesvarstomas. Jis
priimtas ir patvirtintas visų vadovų lygmeniu.
„Gardėsio“ darbuotojai jau gali dairytis naujos darbo vietos, nes iki
metų pabaigos kepyklos Raudondvario plente neliks.
Net „Fazer“ vadovybė pripažino, kad dėl pokyčių Kaune darbo gali netekti
apie 185 darbuotojus. Nors kaimyninėje Latvijoje jų ketinama papildomai
priimti iki 60, kauniečiams tokia naujiena – menka paguoda. Jie tikrai
nevažinės kasdien dirbti į Latviją.
Nors žinios apie užsienio investuotojo pasitraukimą niekam nesukelia
malonių pojūčių, tokia praktika verslo pasaulyje įprasta.
Net didžiausi pasaulio gamintojai perkelia įmones iš vienos šalies į
kitą dėl palankesnių mokesčių ar kitokių lengvatų investuotojams, nes
kiekvieno verslininko siekis – kuo efektyvesnė veikla.
„Gardėsio“ atveju viskas dar paprasčiau. Dviejų kaimyninėse šalyse
esančių kepyklų savininkas tiesiog apskaičiavo, kad ekonomiškai
naudingiau būtų veiklą koncentruoti vienoje vietoje. Apmaudu tik tai,
kad centrui nepasirinktas Kaunas, kuriame „Gardėsis“ yra gerai žinomas
prekės ženklas.
Kepyklos darbuotojai juokauja, kad jai buvo parinkta netinkama veiklos
vieta, nes Raudondvario prospektas traukia negerą energiją.
Prieš du dešimtmečius pagrindinę veiklą nutraukė šiame Kauno rajone
veikusi įmonė „Liepsna“. Ji savo veiklą pradėjo dar 1926 metų pabaigoje
ir tuomet vadinosi „Lietuvos degtukų akcine bendrove“.
Tuomet įmonėje dirbo 60 darbininkų ir tarnautojų, veiklos pradžioje buvo
gaminami degtukai „Jautis“, „Audra“, „Švyturys“, o pagrindinės žaliavos
buvo importuojamos.
„Liepsna“ išgyveno karo metus, sėkmingai veikė sovietmečiu, tačiau
sunyko neatlaikiusi konkurencijos, nors patys degtukai iš rinkos
neišnyko, jie gaminami net kaimyninėse šalyse.
Dar dramatiškesnė Raudondvario plente veikusio „Inkaro“ fabriko lemtis.
Sovietiniais metais iškilęs pramonės galiūnas garsėjo sportine avalyne
„Inkaras“, kuri buvo gerai žinoma visame regione.
Šiai įmonei išsilaikyti rinkoje buvo dar sudėtingiau, nes teko atlaikyti
tiek garsių prekės ženklų, tiek pigiais gaminiais garsėjančių tiekėjų iš
Kinijos spaudimą. Kai vartotojai išbandė „Nike“ ar „Adidas“ sportinius
batelius, kišti kojų į „Inkaro“ gaminius neliko noro.
Gamyklos vadovybė taip pat ieškojo išsigelbėjimo būdų, bandė imtis
naujos veiklos, bet bankroto kilpa veržėsi vis stipriau, o atlyginimų
negaunantys darbuotojai rengė protesto ir net bado akcijas.
Galima tik pasidžiaugti, kad gausybę rūpesčių „Inkare“ dirbusiems
kauniečiams kėlusio monstro nebeliko, o jo vietoje iškilo šiuolaikiški
statiniai.
Pranešimų apie atleidimą iš darbo laukiantys „Gardėsio“ darbuotojai jau
svarsto, kas galėtų pakeisti beveik tris dešimtmečius Kauną garsinusią
kepyklą.
