„Šioje Venecijos meno bienalėje gražiausiai įrengtas paviljonas yra Lietuvos – tai kūniško siaubo ekstravagancija, įkurdinta XVII a. bažnyčioje“, – parašė portalo „Artnews“ redaktorius Alexas Greenbergeris. Praėjusį savaitgalį prasidėjo Venecijos meno bienalė. Vienas labiausiai prestižinių šiuolaikinio meno renginių kas dvejus metus į romantiškiausią Italijos miestą pritraukia ne tik daugybę menininkų, bet ir žymiausių muziejų atstovų ir kolekcininkų iš viso pasaulio. 60-ojoje Venecijos meno bienalėje kūrybą pristato daugiau nei 300 menininkų iš 88 šalių, taip pat ir Lietuvos. Tarp jų ir pirmąkart šioje meno šventėje dalyvaujančios – Beninas, Tanzanija, Etiopija, Vakarų Timoras. Bienalės ekspozicijas galima apžiūrėti iki lapkričio 24 d. miesto sode („Giardini“), Arsenale, kitose Venecijos vietose. Įdomu, kad šio populiaraus meno renginio pradžia sutapo su naujovėmis, kurios nuo balandžio 25 d. kanalų mieste taikomos turistams. Norintys apsilankyti istoriniame Venecijos centre nuo 8.30 iki 16 val. ir neplanuojantys ten nakvoti turės įsigyti 5 eurus kainuojantį bilietą. Tiesa, tai tik eksperimentas, kurį sumanė miesto valdžia. Kiek jis tęsis – neaišku. Žinoma tik tiek, kad bilietą 1 dienos vizitui Venecijoje reikės įsigyti kasdien iki gegužės 5 d., o vėliau – savaitgaliais iki liepos 14 d. Svetimšaliai visur Jubiliejinės bienalės ir jos pagrindinės tarptautinės parodos tema – „Svetimšaliai visur“, todėl daugiausia dėmesio skiriama migracijos, tremties, svetimšalių temoms. O pagrindiniu jos kuratoriumi pirmą kartą tapo Lotynų Amerikos meno pasaulio atstovas – brazilų menotyrininkas Adriano Pedrosa. Rengėjų sumanymas – pristatyti darbus tų menininkų, kurie dažniausiai paliekami meno scenos paraštėse. Tai pabėgėliai ir tremtiniai, savamoksliai menininkai, taip pat įvairių mažumų, tarp jų ir LGBTQ+, atstovai. „Svetimšaliai visur“ – tai ir nuoroda į italų-britų menininkų grupės „Claire Fontaine“ projektą: nuo 2004 metų jie kuria švytinčias neonines iškabas su šiais žodžiais įvairiausiomis kalbomis. Pagrindinė bienalės paroda šiemet sudaryta iš dviejų dalių. Ekspozicijoje „Šiuolaikinis branduolys“ pristatomi šiuolaikinių menininkų kūriniai, o „Istorinis branduolys“ skirtas XX a. globaliųjų Pietų kūrėjams. Globalieji Pietūs – tai vis dažniau vartojamas politiškai neutralus terminas, kuriuo įvardijamos valstybės, nepriklausančios ekonomiškai išsivysčiusių šalių grupei ir dažniausiai vadintos trečiojo pasaulio šalimis. Viena jubiliejinės bienalės įdomybių tapo Vatikano paviljonas, savo ekspoziciją įrengęs „Giudecca“ moterų kalėjime. Anksčiau šioje vietoje buvo atsivertusių moterų vienuolynas. Kalėjimas veikiantis, todėl fotografuoti neleidžiama. Ekskursijas veda čia kalinčios moterys, mat jos kartu su menininkais kūrė ekspoziciją „Mano akimis“. Ją sudaro aštuonių kūrėjų darbai, vienas jų – Lietuvoje gerai žinomas skandalingasis Maurizio Cattelanas. Vatikano paviljono komisaras kardinolas Jose Tolentino de Mendonca apibūdindamas projektą sakė, kad juo siekiama atkreipti dėmesį į mūsų laikų mažutėlius, į tuos, kurie paprastai gyvena visuomenės paribiuose. Lietuviai – bažnyčioje Lietuvos paviljono kūrėjai jau ne pirmą kartą nesuklysta neignoruodami bienalės temos ir atsižvelgdami į pagrindinės parodos sudarymo principus. Tiesa, žaidimo taisykles jie ir šį kartą interpretavo gana savitai.
