Būtent dėl Bučkio kilo šiokių tokių bėdų. Britai šiaip jau myli ir augina šunis bei kitokius augintinius, tačiau paprastai tokie britai turi nuosavus namus ar sodybas. Gi Venckams norint išsinuomoti butą, paaiškėjo, kad niekas nepageidauja nuomininkų su augintiniu. Teko meluoti, slėpti Bučkį savininkams atėjus.... Tai truko trejus metus. Laimei, Auksė ir Aurelijus susirado neblogai apmokamus darbus ir gal net grynai dėl Bučkio nusipirko nuosavą namą nedideliame miestelyje šalia Oksfordo.
Mažoji Pupa
Auksė visada domėjosi „Telšių uodegėlės“ veikla ir sekė naujienas tinklalapyje. Visada nuoširdžiai užjausdavo nuskriaustus žmonių benamius šunis ir katinus. Tad įsigijusi nuosavus namučius nusprendė, kad laime reikia dalintis. Šeimos vyrai neprieštaravo.
Paskambino į „Telšių Uodegėlę“ ir pasiprašė pasiimti šuniuką ilgiausiai nerandantį namų.
„Atsiuntė mums Pupytes foto ir klausė daug kartų ar tikrai sugebėsime ją prižiūrėti, nes šunytė traumuota, baikšti, matyt, patyrusi daug skriaudų, susigūžusi sėdi kamputyje. Nežinau kas nutiko, įsimylėjom ją iš pirmo žvilgsnio ir aš ir visa mūsų šeima. Parsivežėm Pupą į Angliją ir pabuvusi penkias dienas pas mus Pupa pabėgo iš sodo (tvoros nėra, bet kiemukas aptvertas gyvatvore). Kreipėmės į paieškos grupes, išdėliojom skelbimus, arklių jojikai, šunų vedžiotojai visi ieškojo Pupos. Visi rašė mums žinutes, kur Pupą matė, bet šunytė buvo baikšti ir žmonių neprisileido. Kasdien prieš darbą ir po jo visa šeima ieškojom Pupos, o ji laikėsi netoli esančiuose laukuose. Po septynių ilgų parų vyras per lietų su mūsų šuniuku Bučkiu išėjo vėl ieškoti Pupos ir ką jūs manot – ji mūsų gatvėje stovėjo. Vyras paleido mūsų augintinį, kad Pupa ji atpažintų ir ji paskui jį parsekė namo. Mes verkėm iš laimės, kad pagaliau grįžo. Sulysusi, su keliom erkėm, bet vis tiek....“.
Nuo to karto mažylė daugiau bėgti nebandė. Pasak Auksės, Aurelijus buvo šiek tiek abejingas šunims, bet atsiradus Pupai jis ją glostydavo išeidamas į darbą, sakydavo jai tyliai, kad neleis jos niekam skriausti.
Tikra meilė nugali viską
Praėjo nemažai laiko, kol Pupa „atitirpo“. Tam prireikė kokių metų. Pasak Auksės, ji visko bijojo. Dažniausiai lindėdavo savo narvelyję, net maistą bijodavo valgyti. Maitindavo ją lovoje, reikėdavo nusisukti ir kad būtų visiška tyla. Gal po pusmečio ji išdrįso užeiti virtuvėn ir pasižiūrėti ką Auksė tenai veikia. Baisiai bijojo fejerverkų ir bet kokio vyriškos giminės padaro sutikto gatvėje. Einant gatve, pamačius vyrą, ji bėgdavo iškart. Reikėdavo ją raminti, glostyti, girti, sakyt kokia ji šaunuolė ir po kažkiek laiko galiausiai ramiai praeidavo pro žmones.
Po kokių metų įvyko didžiulis įvykis, nes išėjus į lauką Pupą lakstė be pavadžio, ji niekur nebėgo ir buvo labai laiminga .... Nuo tada, pasak Auksės, viskas buvo puiku – šeimininkams sugrįžus iš darbo ji džiaugėsi, šuniškai šypsojosi ir būdavo kupina laimės. Daug skriaudų patyrusi maža šunytė išmoko mėgautis gyvenimu. Paskatinti sėkmės su Pupa, Venckai pasiėmė iš „Telšių uodegėlės“ katiną Kivį. Jam blogi žmonės buvo išmušę akį ir jis liko vienakis. Pasak Auksės, „ta jo akis gražiausia pasaulyje“.
Ko išmokė mažoji Pupa?
Ji išgyveno Auksės šeimoje apie keturis su puse metų. Per tą laiką šeima pasipildė – prie trijulės prisidėjo dar vienas broliukas.
„Vieną dieną mūsų Pupytė susirgo. Lyg ir nieko nepaprasto – pradėjo dažniau šlapintis. Nuvykus pas veterinarą, apžiūrėjo – sako, viskas gerai. Sutarėm, kad padarys šlapimo tyrimą. Nunešus mėginį veterinaras pasakė, kad savaitgalis ir turi daug skubių atvejų, ištirs kai galės. Bet sekmadienio naktį Pupai labai pablogėjo, paryčiais sutariau su budinčiu veterinarijos gydytoju, kad atvežu mažytę mūsų, bet įdėjus į mašiną, Pupytės nespėjau nuvežti... Buvo nežmoniškai sunku. Veterinarai pasakė, kad šlapime rado kraujo pėdsakų, ir Pupai buvo tikrai kažkas rimto. Gyveni ir mokaisi... Nusprendžiau Pupytę kremuoti ir pasiėmėm dėžutę, kuri dabar yra namuose. Anglijoj normalu kremuot augintinius. Dažnai pagalvoju, kad Pupa buvo mūsų su vyru gimininga siela, mokytoja, kaip nuostabiausio grožio gėlė, kuri nuo mūsų dėmesio tik skleidėsi ir skleidėsi. Pupa mūsų namuose gyveno, tikrą laimingą šunišką gyvenimą. Išdrąsėjo, parodė kokia iš tikro yra, išmokė mus kantrybės, džiaugtis mažais dalykais ir siekt tikslo. O svarbiausia – išmokė mylėti augintinius bei suprasti kas yra tikra ir nuoširdi jų meilė“, – pasakoja Auksė.
Gyvenimas tęsiasi toliau
Mirus Pupai, į namą Anglijoje iš „Telšių uodegėlės“ atkeliavo Taja, vėliau mažylis Arčis, kuris ūgtelėjęs pasirodė ne toks jau ir menkas. Va būtent jis ir privertė susimąstyti. Nors namas penkių kambarių, tačiau kiemelis aplink jį – mažas didesniam šuniui. O ir šiaip Anglijoje išlaikyti būstą – ganėtinai brangu. Tad Venckai nusipirko erdvią kaimo sodybą netoli Ylakių ir ketina artimiausiu metu sugrįžti Žemaitijon. Gal net šią vasarą. Vyriausias sūnus Rigobertas tuoj baigs universitetą ir taps ekonomikos mokytoju – jau dabar dirba mokytojo padėjėju – užsidirba tiek, kad išlaiko pats save ir du katinus irgi pasiimtus iš „Telšių uodegėlės“.
Dvynukai broliai Faustas ir Orestas šiemet baigia vidurinę mokyklą ir apsisprendė tapti policininkais. Aukšti, plačiapečiai – kaip tik tokie, kokių policijos mokyklai reikia. Iš viso Auksė sau ir savo šeimos bičiuliams iš „Telšių uodegėlės“ paėmė jau dešimtį globotinių ir visi jie turi gerus namus. Jauniausias šeimos narys Haroldas, kuris vienintelis gimė Jungtinėje Karalystėje ir turi teisėtą šios šalies pilietybę gyvens su tėvais Žemaitijoje.
Venckai planuoja susitvarkyti sodybą ir dabar jau mintyse kasa prūdus savo augintiniui Arčiui, kuris ryškiai turi labradoro kraujo, nes negali gyventi be vandens. Be to, Aurelijus įrengs keletą voljerų, kad reikalui esant, galėtų suteikti globą kokiam bėduliui ir smagiai leisti laiką bei dalintis savo džiaugsmu su silpnesniais ir nuskriaustais gyvūnais.
Pasak Auksės, kai kurie bičiuliai sako, kad jie išprotėjo dėl tų gyvūnų, „Na tai kas – pašaipas atremia Auksė. – Reiškia, kad mes laimingi bepročiai– ir tai, ko gero svarbiausia“ .
